KATALIKAI.LT
 
 

Apie maldà

Katalikø Baþnyèios Katekizmas apie krikðèioniðkà maldà: IV dalis (2558–2865)

Þmogus ieðko Dievo. Visos religijos liudija, kad esminis dalykas þmogui yra ieðkoti Dievo. Þmogus ilgisi Dievo, kuris paðaukë já á buvimà. Net per savo nuodëmæ ir praradæs panaðumà á Dievà, þmogus lieka savo Kûrëjo paveikslas.

Dievas pirmas paðaukia þmogø. Nors þmogus ir pamirðta savo Kûrëjà ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savø stabø ar kaltina Dievà, Dievas kiekvienà þmogø nenuilstamai kvieèia susitikimui su Juo maldoje. Maldoje visada pirmas su meile kreipiasi Dievas, o þmogaus kreipimasis visada tëra atsakymas.

Maldos tikrovæ tobulai apreiðkë Jëzus - Þodis, tapæs kûnu ir gyvenàs tarp mûsø. Jëzus moko melstis pats melsdamasis. Daþniausiai Jëzus meldþiasi nuoðalume, slaptoje. Jëzaus malda – tai meilës kupinas atsidavimas Tëvo valiai ir visiðkas pasitikëjimas, þinojimas, jog bus iðklausyta. Jëzus kaip iðmintingas auklëtojas priima mus tokius, kokie esame, ir þingsnis po þingsnio veda prie Tëvo. Jëzus moko savo mokinius melstis tyra ðirdimi, su gyvu ir iðtvermingu tikëjimu, su vaiko dràsa. Jis ragina juos melstis Jo vardu: „Iki ðiol jûs nieko nepraðëte mano vardu. Praðykite ir gausite, kad jûsø dþiaugsmui nieko netrûktø“ (Jn 16,24).

Ðventoji Dvasia moko Baþnyèià ir primena jai visa, kà Jëzus buvo pasakæs, vadovauja ir maldos gyvenimui. Ji ákvepia vis naujas maldas, nors ir iðlieka tos paèios maldos formos: laiminimas, praðymas, uþtarimas, dëkojimas ir ðlovinimas.

Kadangi Dievas laimina, tai ir þmogaus ðirdis gali ðlovinti Tà, kuris yra visokios palaimos ðaltinis.

Praðymo maldoje meldþiame atleidimo, ieðkome Dievo karalystës, o taip pat meldþiamës dël kiekvieno teisaus reikalo.

Uþtarimo maldoje ko nors praðome kitiems. Ðiai maldai nëra ribø. Ja meldþiamasi net ir uþ prieðus.
Kiekvienas dþiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas ávykis ir kiekvienas reikalas gali bûti dingstis dëkojimui, kuris, sujungtas su Kristaus dëkojimu, turi uþpildyti visà krikðèionio gyvenimà: „Uþ viskà dëkokite“ (1 Tes 5, 18).

Visiðkai nesavanaudiðka ðlovinimo malda kyla á Dievà; ji ðlovina Já dël Jo paties, Já garbina ne dël to, kà Jis daro, bet dël to, kad Jis yra.

Maldos ðaltiniai yra Dievo þodis, Baþnyèios liturgija, tikëjimo, vilties ir meilës dorybës. Baþnyèia tikinèiuosius ragina melstis nuolat; tam yra skirtos kasdienës maldos, Valandø liturgija, sekmadienio Eucharistija, liturginiø metø ðventës.

Krikðèioniðkojoje tradicijoje yra þinomos trys svarbiausios maldos gyvenimo formos: þodinë malda, màstymas ir kontempliacija. Joms visoms yra bûdingas ðirdies susikaupimas.

Þodinë malda, pagrásta þmogaus prigimties kûno ir dvasios vienybe, á vidinæ ðirdies maldà ájungia ir kûnà. Tokiai maldai pavyzdá duoda Kristus, kuris meldþiasi Tëvui ir savo mokinius moko „Tëve mûsø“ maldos.

Màstymas yra ieðkanti malda, kuri þadina mintá, vaizduotæ, jausmus, troðkimus. Màstymo tikslas yra apmàstomà dalykà susieti su mûsø gyvenimo tikrove ir pritaikyti sau pagal tikëjimo dvasià.

Mintinë kontempliacija yra á Jëzø nukreiptas tikëjimo þvilgsnis, Dievo þodþio klausymasis, nebyli meilë. Leisdama mums dalyvauti Kristaus paslaptyje, kontempliacija mus vienija su Kristaus malda.

Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos Kariuomenës ordinariatas, 2003. P. 15.

 
 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt